Lipskas – Plastilinas

Plastilinas Žodžiai

Iškovoti vietą po šiuo stogu, saule, savaitės virto metais, baimę tyliai keitė laimė,
Sukurti vienodai, tik svajonės mūsų jau išnyko, jeigu tu klausai šį tekstą, reiškia man pavyko…

Taip svajojai būti liūtu, nori savo aukso urvo, nusiteik miegot ant žemės ir pamėgti skonį purvo,
Supranti, kurie į tave žiūri ten iš aukšto, norint atsistot ant kojų pirma jie išmoko šliaužti,
Nieks blogais negimsta, bet tokiais patapom, kartais mes tiesiog sumaišom, kas mums neša laimę, kai tik tamsą matom, gal tiesiog įpratom nieko nebejausti, mes apakom ir nerandam prie ko prisiglausti,

Paprašyčiau žiburio, šviesos man trūksta, tik mažiausios dalelytės, duokit ženklą man kas nors nes taip tamsu, kad dūstu, tiktai smėlio kruopelytės, juk nedaug prašau, trokšta kūnas to stebuklo iš aukščiau.
Plėšėmės tiek daug, kad jau neliko ką išplėšti, aš tas pakeleivis girtas, kuriam reikia atsisėsti,
Kai nudegus turim grįžt pavėsin, pailsėti, kilt iš naujo jaučiant šilumą vėl bandyti saulę liesti…

Žmogiška klysti, susipynė šitie klystkeliai, pavargau naktim klajoti, nežinau kaip ir pas ką man grįžti, pavargau tikėti, pamiršau kaip melstis, dantimis sukandus nemiegojus vėl prašvintant keltis.
Tikslas, tai tiktai konceptas, juodi paakiai defektas, vaikštant, smegenyse vingiai Pramonės prospekto, motyvacijos dainų komplekto klausant atsikėlus, su kiekvienu gurkšniu vis arčiau to nuodo gėrus.

Atsispirsiu kojų pirštais, danguje rankas ištiesiu, taip toli tos žvaigždes, dar truputis ir paliesiu,
Kumščius iš visų suspaudęs, akmenis sutrynės, vis tikiu, svajonės kartais pildos, aš jomis tik gyvas.
Išardyk mane, gabaliukais, ligi pirmo kraujo, paklausyk, numesk atgal, vėl surink iš naujo.
Iki kol išspausi viską ir neliks nei lašo baimės, leisk tavęs paklausti… Kokia laimės kaina?

Vis pinuos į tinklą, žvakės dega parafino, nulipdyk man viltį iš dalėlės plastilino,
Tu praeisi nesustojus, aš lėlė vitrinoj, uždaryta, viskas lai užtyla, kaip išjungus kiną,
Mane spaudžia žemės, jausmas lig kažkas badytų, ši svajonė neša naštą, aš akmuo užpiltas plytų,
Žmonės dingsta, keičias, bet idėjos neišnyksta, gal pakilsi ten kur žvaigždes, būsi pirmas kam pavyksta,

Gersi iš balos ar puošia gralius iš platinos, vėpla ir karalius grįžta į medinę dėžę po žaidimo,
Aš vistiek matau tą skirtumą tarp šimto šmėklų, kai kurie pavirtę dulkėm po savim paliko sėklų,
Tamsoje saugiau pradėti eiti, o ne laukti šviesos gatvėj, viskas ko sulauksi stovint tai senatvės,
Kaip Čigrin sakytų, ryžtu praminti takeliai, keliauju palikęs pėdsaką neryškų šitoj žemėj…

Siųstis (320 kbsp)